Todėl, kad baimė prisiklijuoja netikrą ženklelį ir apsimeta tiesa.
Ji ateina apsirengusi „logika“, „realizmu“ ir „atsakomybe“ – šnabžda tau į ausį:
„Būk atsargus.“
„Nebūk per didelis.“
„Kas tu manai esąs?“
Ir tu tuo patiki.
Ne todėl, kad tai teisinga – o todėl, kad pažįstama.
Nes tavo nervų sistema išmokyta nuo mažumės painioti išlikimą su išmintimi.
Bet čia ir yra Dieviškas pokštas:
Baimė rėkia…
…bet tavo siela yra amžina.
Svajonės nešūkauja.
Jos vibruoja.
Ateina kaip šiurpuliukai, sinchroniškumai, kaip jausmas krūtinėje, kai nesi savo vietoje.
Tu dar nepasitiki svajonėmis, nes jos kviečia šokti.
Jos reikalauja pasitikėjimo.
Jos prašo, kad paleistum tapatybę, kurios seniai nebeaugini.
Bet išgirsk mane, sielos kelyje einantis:
Tos svajonės tau duotos ne tam, kad tave erzintų.Jos duotos tam, kad parvestų tave namo.
Kitą kartą, kai baimė vėl pradės rodyti tamsiausias galimybes, sustok – ir įkvėpk.
Paklausk:
Kas kalba – mano ego ar mano esmė? Ar renkuosi susitraukimą, ar išsiplėtimą? O kas, jei mano svajonės – tai šventi mano dieviškumo nurodymai?Nes baimė gal ir saugo,
bet tik svajonės išlaisvina.
O laisvėje – tavo siela tampa garsesnė nei bet kada.
Eikime ten.
Inga Heron
