Įsivaizduok: sėdi ryte su kava, slankioji telefono platybėse, o mintyse sukasi klasikinis klausimas — „Kas manęs laukia ateityje?“
Ir, žinoma, norėtum, kad Visata parašytų tau žinutę: „Labas, tavo ateitis — šviesi, turėk omeny, trečiadienį būk pasiruošęs stebuklui.“ 
Bet ne. Vietoj to, telefonas tau meta reklamą: „Kaip susikurti vizijos lentą per 5 minutes“.
Ir tu sėdi, gurkšnoji kavą, ir galvoji: „Na, bent lentą jau turiu.“ 
Tiesa tokia — ateitis nėra Netflix serialas, kurį gali „spoilerinti“. Ji neparašyta. Ji — kaip tu pirmadienio rytą: pavargus, bet turinti potencialo.
Klausimas ne „kas bus?“, o „ką aš darysiu, kad būtų?“
Nes žinai, kas iš tiesų baisu? Ne tai, kad nežinai, kas tavęs laukia, o tai, kad dažnai nepasitiki tuo, kas tavyje jau pasiruošęs kurti.
Tu — kaip laukinis GPS be ryšio: kelias dar neaiškus, bet kryptis jau širdyje. 
Taigi, ko tikėtis iš ateities?
Tikėkis savęs. Tikėkis, kad pasirodysi. Kad nesislėpsi po „pamatysim“, o sakysi „pabandom“.
Kad kai viskas atrodys miglota, vis tiek užsiriši batus ir eisi.
Ateitis nėra mistinis debesėlis, kuris nusileis.
Ji — tavo šiandieninis sprendimas nebebijoti gyventi pilnai.
Tad, pakelk kavą, pažvelk į veidrodį ir pasakyk sau:
„Ateitie, pasiruošk, nes aš jau pakeliui. Ir turiu kavos.“ 
Inga Heron