Pakalbėkim apie ligą, kurios niekas nenori pripažinti – daiktų kaupimo kaip tapatybės sindromą.
Supranti, apie ką kalbu – kai tavo vertė matuojama kvadratiniais metrais, blizgančiais logotipais ir kiek „arklių“ slepiasi po kapotu.
Štai šiurkšti tiesa:
Nauja mašina tavęs negali padaryti galingesniu.
Brendas tavęs nepadarys mylimu.
Didesnis namas neužpildys tuščios širdies.
Tai tas pats, kas uždėti plaktą grietinėlę ant šiukšlių – atrodo gražiau, bet vistiek smirda. 
Mačiau žmonių, kurie dirba iki išsekimo, gaudo naują blizgutį, bet vakare griūva į lovą ir vis tiek jaučiasi tušti. Kodėl? Nes jie savo tapatybę susikūrė iš daiktų, o ne iš sielos.
Klausyk: tavo Ferrari neateis tavęs aplankyti, kai susirgsi.
Tavo Gucci rankinė neapkabins, kai byrėsi.
Tavo vila nepašnibždės: „Aš tave myliu,“ kai suabejosi savo verte.
Visa tai? Tik ego kostiumai. O ego, jei jis nevaldomas, – alkanas žvėris, kuris niekada nesako „gana“.
Bet štai tikrasis lūžis: kai nustoji kolekcionuoti daiktus, kad įrodytum, jog egzistuoji, ir pradedi kurti patirtis, meilę, motyvaciją bei juoką – ŠTAI tada prasiverži į tikrą gyvenimą. 
Taigi, nustok melstis „daugiau“ altoriui. Nusiplėšk etiketes nuo krūtinės. Sudaužyk iliuziją, kad tavo spinta ar garažas yra tavo tapatybė.
Nes TU esi jau dabar vertingesnis už visus pasaulio automobilius, prekinius ženklus ir namus kartu sudėjus. 
Inga Heron