Pažiūrėkim tiesai į akis. Visuomenė užkrėtė mus šiuo virusu: „Pradėsiu, kai…“
Kai turėsiu daugiau laiko.
Kai sąskaitoje bus daugiau nulių.
Kai žvaigždės susikabins už rankų, Merkurijus nustos daryt savo cirką, o kaimyno katinas pagaliau užtvirtins man leidimą gyventi.
Naujiena tau: tas „kai“ niekada neateis. „Tobulas“ momentas – tai pasaka, kurią nusipirkai su nuolaida iš kultūrinio pasiteisinimų prekybos centro.
Žinai, kas iš tiesų vyksta? Kiekvieną kartą, kai sakai „vėliau“, tu praktikuoji įprotį. Atidėliojimo ritualą. Iš esmės treniruoji savo smegenis tapti profesionaliu „rytojaus žmogumi“. Ir čia tragedija: rytojus niekada nepasako, ar tikrai ateis.
Išgirsk aiškiai: jei lauksi, kol viskas bus garantuota, gyvensi kaip žiūrovas savo paties gyvenimo teatre. Sėkmingi žmonės nelaukia, kol jausis pasiruošę – jie juda, kai keliai dreba, balsas springsta, o vidinis kritikas rėkia: „Kas tu toks, kad drįsti?!“Ir štai tikroji paslaptis: pasitikėjimas neateina PRIEŠ veiksmą. Jis gimsta IŠ veiksmo.
Taip, tu prisidirbsi. Kartais atrodysi juokingai. Įkelsi postą, paleisi idėją, prabilsi ten, kur anksčiau tylėjai – ir kažkas pavartys akis. Ir ką? Vadinasi, esi gyvas! Vadinasi, nebesėdi savo gyvenimo tribūnose, o išėjai į aikštę.
Tad iššūkis tau: pasirink VIENĄ dalyką, kurį atidėliojai, ir padaryk mikrožingsnį link jo ŠIANDIEN. Ne kitą savaitę. Ne po dvasinių retritų su Tibeto vienuoliais. ŠIANDIEN.Nes jei lauksi tobulo momento – gyvenimą baigsi su pilnu kalendoriumi rytdienų, kurios taip ir nepasirodė.
Nustok laukti. Pradėk judėti. Kai tu pasakai „darau“, būtent ta akimirka tampa tobula.
Inga Heron