Kai pradedame tikrąją savęs pažinimo kelionę dažnai nutrūksta ryšiai su tais žmonėmis, kuriems buvo patogus mūsų noras būti narvelyje (neretai net auksiniame), mūsų neapsisprendimas ar spartus savos nuomonės atsisakymas …
Akimirksniu praranda susidomėjimą mumis tie, kurie nebepajėgia sukelti kaltės dėl amžinos skolos jausmo ir manipuliuoti įprastais žodžiais, reakcijomis… Ir matydami, kad jų valdymo pultas mums nebeveikia, jie gali bandyti dar užlipti ant kulno, ištardami – tu pasikeitei, daržų nenuravi, pagalbos neprašai, nebeskambini (taip, juk anksčiau tai darydavome kasdien net po kelis kartus)… Ir mes nusišypsome, tačiau pulto netvarkome …
Mūsų taip pat gali laukti daugybė karčių atradimų apie tai, koks iš tikrųjų buvo mūsų gyvenimas, kuriame mes nieko nesprendėme, nieko nepasirinkome, už nieką nebuvome atsakingi …
Tačiau mes nebesiekiame gauti palaikymo naujiems žingsniams …
Nustojame pirkti meilę … ir taip pat parduoti …
Prarandame poreikį palaikyti kažkieno nuomonę apie save…
Tačiau čia, atrandame savyje priešą, įkyriai zyziantį ausyje vis klausinėjantį – juk buvo viskas ne taip jau ir blogai, kam tau ši revoliucija ? … Bet priešas išnyksta kartu su baime pažvelgti sau akis …
Kelionė į save nėra revoliucija, nes mes nekovojame …
Mes tiesiog grįžtame į apleistus sielos namus, kuriuos turime švariai išplauti, išvėdinti nuo užsistovėjusių kvapų, išnešti daugybę šiukšlių, supelijusių senienų ir su meile pripildyti tuo, ko mums tikrai norisi …
Ir tai, mano nuomone, yra pats naudingiausias darbas pasaulyje…
Pasiraitokime rankoves ir pirmyn…
Nebijokime būti savimi …
Bijokime būti su visais, išskyrus save …
Inga Heron