Mes sakome: “Aš neatsiliepiau telefonu, nes buvau užsiėmęs”, tuo tarpu mums gėda prisipažinti, kad šio balso girdėjimas mums nebesuteikia džiugesio …
Mes sakome: “Man nebėra dėl ko daugiau gyventi”, kai norime, kad mus nuo to atkalbėtų…
Mes sakome: “Man daugiau nieko iš tavęs nebereikia”, kai mes negalime gauti to, ko norime …
Mes sakome: “čia šalta”, kai mums reikia kažkieno prisilietimo, apsikabinimo …
Mes sakome: “Dėkoju už tai, kad tu esi”, kai negalime ištarti: “Aš myliu tave” …
Mes sakome: “Aš niekam nereikalinga(s)”, kai iš tikrųjų esame nereikalingi vienam – vieninteliam žmogui …
Mes sakome: “Aš susitvarkysiu pats”, kai gėdijamės paprašyti pagalbos …
Mes sakome: “Aš pasitikiu tavimi”, kai bijome, kad mes tapome kažkieno žaislu …
Mes sakome tiek daug dalykų, kad kai lieka paskutiniai trys neištarti žodžiai, mes suspaudžiame lūpas, žiūrime į grindis ir tylime …
Mes juokiamės iš mirties ir perkame kilogramus tablečių vaistinėje …
Mes sakome, kad gyvenimas yra gražus ir einame į parduotuvę dar vieno alkoholio buteliuko …
Mums nerūpi visuomenės nuomonė, ir mes nuolat klausinėjame: “kaip aš atrodau?” …
Mums patinka vienatvė ir stipriai suspaudžaime rankoje mobilųjį telefoną …
Keisti, mes …