Štai tiesa, kurios tau niekas nesako: nuoskaudos ir pyktis yra kaip kuprinė, pilna plytų, kurią tampai, kol visi kiti prabėga pro šalį su sportbačiais. Laikai ją, blizgini ir kartais net didžiuojiesi – „Žiūrėkit, kokia stipri aš asmenybė, nes tai tempiu!“
Naujiena: tavo nuoskaudos ir pyktis nebaudžia nieko kito. Jos nepadaro tavęs teisingu. Jos tik išsiurbia tavo energiją, nuvargina tave… ir juokingai įstrigdo praeityje, kol gyvenimas aplink tave suka laimės ratus.
Atsisakyti nuoskaudų nereiškia, kad kiti „išeina švarūs“. Tai reiškia, kad tu pagaliau išlipi iš neapykantos bėgimo takelio. Atveri rankas. Įkvepi. Juokiesi. Ir staiga pasaulis tampa platesnis, žingsniai lengvesni, o širdis – laisva.
Iššūkis tau: šiandien paleisk vieną nuoskaudą. Numesk ją kaip karštą bulvę..Ir nebandyk pasislėpęs jos susirinkti atgal (matau, kaip jau tiesi vėl ranką link jos) Stebėk, kaip tavo pečiai nusileidžia, protas išsivalo, o šypsena didėja. Tai ne silpnumas. Tai dvasinė galia atsiskleidžianti su humoru.
Inga Heron