Ar prisimeni, kai buvai vaikas, sėdėjai su spalvotais pieštukais rankose ir piešei viską, kas tik šaudavo į galvą? Tuomet neklausdavai, ar tai pakankamai gerai. Nesvarstydavai, ar kitiems patiks. Tu tiesiog kūrei.
Bet kažkuriuo metu viskas pasikeitė. Galbūt mokytojas pasakė, kad reikia spalvinti tik linijų viduje. Gal draugas nusijuokė iš tavo idėjos. Gal pradėjai abejoti savimi ir klausti: O kas, jei suklysiu? O kas, jei kitiems nepatiks?
Tačiau ne visi praranda tą drąsą.
– Ką tu pieši? – mokytoja paklausė pirmokėlės.
– Dievą, – atsakė mergaitė nė sekundės nesudvejojusi.
– Bet juk niekas nežino, kaip Jis atrodo, – nusišypsojo mokytoja.
Mergaitė nė nepakėlė akių nuo piešinio ir ramiai tarė:
– Palaukite truputį – tuomet visi žinos.
Jokios baimės.! Jokios abejonės! Tik tikėjimas.!
Mes visi kadaise turėjome tokią drąsą. Bet per daug anksti jos atsisakėme.
O juk tiesa tokia: pasaulį keičia ne tie, kurie laukia leidimo. Jį keičia tie, kurie pasitiki savo vizija, net jei niekas kitas jos dar nemato.
Tad kokią svajonę slepi savyje? Kokia idėja neduoda tau ramybės, bet vis dar bijai ją įgyvendinti?
Galbūt sakai sau, kad dar ne laikas. Galbūt lauki, kol kas nors patvirtins, kad tai įmanoma.
Bet pasauliui nereikia daugiau laukiančių žmonių. Jam reikia daugiau tokių, kaip ta mažoji mergaitė — tų, kurie ima pieštuką, imasi veiksmų ir sako:
– Palaukite truputį – tuomet visi žinos.
Inga Heron
