Ir dar kartą – ar kiti kalti dėl mūsų nesėkmių, ar mes visgi patys kalti?
(Ne)eilinio žmogaus (ne)eilinė situacija. Pažįstamas jau n kartų kreipėsi į X šalies valdžios atstovus dėl suteikimo jam teisės gyventi jų šalyje. Ir štai vakar eilinį kartą gauna atsakymą, kad leidimas jam neduotas. Šį kartą dėl to, kad nepateikė (dar praeitais metais) pažymos, kad neturi koronos!
Po tokios žinios dažnas ims teisti valdininkus, kurie prašo tokios pažymos, kuri galioja trumpa laiką, nors žino, kad svarstymas vyksta daug mėnesių. Bet pažiūrėkime atidžiau į mūsų istorijos pagrindinį veikėją. Jis labai nori persikelti gyventi į šalį X. Jo protas sudaro ilgą sąrašą privalumų, kodėl verta įgyvendinti šią svajonę. O štai pasąmonė nėra taip optimistiškai nusiteikus X atžvilgiu. Joje kirba tokie įsitikinimai:
– Jei persikelsiu ten gyventi, žmonės mane atstums. Būsiu svetimas kitoje šalyje.
– Jei persikelsiu ten gyventi, draugai mane pasmerks
– Jei persikelsiu ten gyventi, šeima mane atstums
– [Tos tautybės] žmonės privalo būti atjaučiantys
– Politikai privalo būti atjaučiantys
Ir t.t.
Psichologai sako, kad 90% balsų priimant sprendimus turi pasąmonė, o tik 10% – protas. Ir štai čia mūsų veikėjo pasąmonė visomis keturiomis (nežinau net, kiek pas pasąmonę kojų?) balsuoja už tai, kad keltis į šalį X neverta.
Tai dabar kai matome didesnį paveikslą, vėl užduosiu tą patį klausimą – kas kaltas dėl pasekmių – pats žmogus ar kiti?
Vladas Sapranavičius