Perskaičiau šiandien „Kiekviename iš mūsų miega genijus, tik ne kiekviename jis pabunda“ ir pagalvojau iš kur kyla toks posakis?
Prieš pradėdami naują gyvenimo kelionę, visi mes prisiplanuojame sau iššūkių. Tai kodėl vieni vėliau tų iššūkių imamės, o kiti – ne?
– Proto klausom labiau nei širdies.
– Rūpinamės ką kiti pasakys jei darysime [kažką], bijome pasmerkimo
– Bijome nuvilti, nuliūdinti tėvus, gimines, draugus, mokytojus, šeimą, partnerį, vaikus
– Nepasitikime savo jėgomis, abejojame
– Nepasitikime kitais, bijom pavydo ir t.t.
– Persekioja atsiminimai apie patirtis, kuomet kažko ėmėmės, bet nepavyko – nesėkmės baimė
– Bijom, kad nauja veikla atims laisvę, laiką, šeimą, partnerį ir pan.
– Bijom sėkmės, gausos, viešumo ir t.t.
O gal galvojate, kad kartais kažkas kitas kaltas, o ne tik pats žmogus, kad jis kažko nepasiekė?
Na tada galima kaltinti tarakonus jo galvoje 
Vladas Sapranavičius