Yra žmonių upelių, kurie linksmai čiurlena ir mirga, suteikdami mums džiaugsmą ir vėsą tvankią dieną. Jie spontaniški kaip vaikai.
Yra žmonių – upių, kurios neša savo emocijas, trykšta aistromis. Jie yra nenuspėjami, nes menkiausiai pasikeitus išorinei aplinkai, jie gali patvinti ir užlieti viską aplinkui.
Yra žmonių – pelkių, kurie skleidžia nemalonius kvapus, įsiurbia amžiams … Viskas aplinkui žūva ir nėra gyvenimo.
Yra žmonės – jūros, turintys vidinį pasaulį ir savo povandeninį grožį. Jie ne visada ramūs, pas juos taip pat būna audros … Bet kai yra giedras oras, jie dovanoja mums savo grožį, ramybę ir harmoniją.
Ir yra žmonių – vandenynų. Jie yra beribiai, be dugno. Kad ir kiek jūs į juos pasinertumėte, paslapčių ir mįslių vis tiek lieka. Ir kuo daugiau jų atskleidi, tuo jie įdomesni, tuo labiau traukia. Jie turi savo gyvenimo filosofiją, savo taisykles ir išmintį. Dažnai nelengva suvokti tokius žmones.
Reikia būti drąsuoliu, kad leistumėtės į solo kelionę vandenynu. Bet verta, nes būtent tokioje kelionėje atsiskleidžia visi žmogaus aspektai, jo vidus. Tai yra savotiškas iššūkis, kurį ne visi išdrįs priimti. Bet jei prabunda noras iš tiesų pažinti, tai patikėkite, tai visam gyvenimui. Ir čia būna audros, ir dar kokios … bangos atsistoja lyg siena ir atrodo, kad tuoj sunaikins. Ir jei kažkada savu laiku neišmokote išlaikyti pusiausvyros, kaip banglentininkas, tada jums maža nepasirodys. Bet jei jūs „pagavote“ bangą ir esate ant keteros, tuomet galite iškilti virš audros ir mėgautis jos grožiu.
Kiekvienam žmogui svarbu pažinti savyje tiesą, tiesą kokia ji yra dabar kaip atskaitos tašką, kad galėtų sukurti tuos santykius, kurie atneš ne tik džiaugsmą, bet ir harmoningą augimą. Nes vertingi būtent tie santykiai, kuriuose mes augame, keičiamės į gerą, pažįstame savą daugiamatiškumą ir savą gelmę.
Inga Heron