KAS IŠ TIKRŲJŲ JUS MOTYVUOJA?

motyvai

Viename kaimelyje gyveno jaunuolis. Ir buvo jis įsimylėjęs be atsako gražiausią apylinkės merginą. Mergina žinojo, kad ją įsimylėję beveik visi apylinkės jaunuoliai, ir tuo puikavosi ir dar labiau rietė nosį dėl savo grožio.

Ir tada jaunuolis nusprendė tapti stipriu, drąsiu kariu. Juk pamačiusi galingą karį su uniforma ir medaliais, mergina tikrai sutiks tapti jo žmona. Ir išėjo jis į miestą, į karinę tarnybą. Tapo karininku, pasižymėjo mūšiuose, užsigrūdino ir grįžo į savo gimtąjį kaimą. Bet mergina net nežvilgtelėjo į jį.

Tada jaunuolis nusprendė tapti turtingu: jau tada mergina tikrai neatsilaikys prieš brangias dovanas. Nuėjo jis dirbti pas pirklį asmens sargybiniu, mokėsi pas jį. Ir netrukus ėmėsi savo verslo, tapo turtingu ir grįžo į kaimą būdamas visų gerbiamu pirkliu. Tačiau mergina abejingai priėmė jo dovanas, ir parodė dar gausesnes jos rankos siekiančių gerbėjų jai padovanotas dovanas.

Ir tada nusprendė vyriškis sukaupti išminties. Paliko jis savo turtus šeimai ir išėjo į pasaulį ieškoti proto. Grįžo jis po kelerių metų į gimtąjį kaimą, šlovinamas kaip išmintingas žmogus. Bet nenuėjo jis pas gražuolę, jis ėmė ramiai gyventi dalindamasis su kitais savo išmintimi.
Laikas bėgo, mergina taip ir neištekėjo, manydama, kad nesutiko nei vieno verto jos grožio. Tačiau kiekviena nauja diena veidrodyje atspindėjo senkantį moters grožį. Ir niekas jau nenorėjo imti jos į žmonas, begalinė puikybė ir ironija baidė nuo jos žmones.
Likusi viena, atėjo moteris pas išminčių ir paklausė jo ar norėtų jis ją vesti. Išminčius sutiko. Žmonės suglumo: kodėl tu vedi šią seną moterį, kuri padarė tau tiek daug blogo?
Išminčius nusišypsojo: aš matau tik gėrį – jei ne ji, aš niekada nebūčiau tuo kas esu dabar.

su meile
Inga Heron

Užsisakyti naujienlaiškį

Fill out my online form