Ar kada pabudai jausdamasis taip, lyg tavo smegenis būtų pagrobęs pilkas, lėtas pelkių monstras? Tai – minčių rūkas. Atrodo, kad tavo siela nusipirko pirmos klasės bilietą į GYVENIMĄ, o protas kažkaip atsidūrė ekonominėje, be Wi-Fi.
Tiesa tokia: rūkas meluoja. Jis šnabžda: „Tu įstrigai. Tu nežinai. Tu negali judėti pirmyn.“ Bet tai – nesąmonė. Rūkas nėra siena – tai tik oras. O oras VISADA keičiasi.
Tau nereikia laukti, kol rūkas prasisklaidys, kad pradėtum judėti. Tu judi – ir rūkas pasitraukia.
Be galo daug žmonių sako: „Pradėsiu, kai jausiuosi aiškiai.“ NE! Tai tas pats, kas laukti, kol rūkas maloniai išsisklaidys, prieš važiuojant į darbą. Būtum bedarbis po savaitės. Tu važiuoji PER rūką. Gal lėčiau, gal atsargiau – bet judi.
Ir štai esmė – rūkas turi galią tik tada, kai palaikai jį betonu. Bet kai įžengi, supranti: „O, tai tik migla. Ji negali manęs sulaikyti.“
Taigi kitą kartą, kai jausies pasimetęs, bejėgis ar apatiškas – nepirk rūko melo. Pasijuok iš jo. Pamokyk. Sakyk: „Tu tik prastas smegenų oras. Aš vis tiek einu.“
Nes aiškumas neateina prieš veiksmą. AIŠKUMAS GIMSTA VEIKSME.
Atsistok. Pajudėk. Paskambink. Parašyk. Ženk žingsnį.
Ir pažiūrėk, kaip greitai rūkas sprunka nuo tavo momentum. 
Inga Heron