fbpx

Kam šiame gyvenime jau per vėlu

per velu
Juokingas ir nuostabus tas gyvenimas.
Vaikystėje atrodo, kad 29 metai yra pusgyvio senuko amžius.
Būdami 29-erių nesuprantame, kaip 50-mečiai pavelka kojas. Ir kodėl. Atsigultų jau ir gulėtų, nei veltui klaidžiotų, barstydami pelenus… O 70-mečiai – apskritai atrodo lyg archeologinės iškasenos.
Tada patys greitai nuskrendame į šį amžių ir mums juokinga prisiminti save taip galvojusius.
Ir suprantame, kad būnant 40 metų galima įsimylėti lyg paaugliui ir sukurti laimingiausią šeimą.
43-jų – pastatyti namą, persikraustyti, viską pradėti nuo nulio. Ir bus puiku.
45 -rių metų normalu mesti darbą, be kurio du dešimtmečius negalėjome savęs įsivaizduoti, tapti savanoriu ir išvažiuoti statyti mokyklos į Afriką ir dėl nieko nesigailėti, žvelgiant atgal.
Ir po 50-ies galima susirasti draugų, tokių, nuo kurių „labas rytas“ – imi taip džiūgauti ir skraidyti, kad viskas krenta iš rankų.
O būnant 54 – ių, kažkas iš praeities gali staiga ateiti pas mus ir pasiūlyti …vadovauti, pavyzdžiui, lėktuvų išradėjų komandai. Arba pastatyti restoraną Pietų ašigalyje. Arba važiuoti dresuoti Australijos kengūrų. Nesvarbu.
Mess atsikalbinėjame, sakome: „Jūs klystate, aš nesu tai, ko jums reikia, aš nežinau kaip tai daryti. Štai ten yra tiek daug gražių ir sumanių žmonių, kurie tai gali padaryti, kam manęs reikia?“.
Ir jie mums atsako: „Išbandykite. Na, pabandykite. Tai labai įdomu!“.
Mes bandome ir mums gaunasi. Pabandome šiek tiek drąsiau – ir vėl pavyksta. O po savaitės kažkas mūsų lūpomis sako: „Nesiginčykite, padarysiu kitaip, savaip, aš žinau geriau“ – tiems patiems žmonėms, kuriuos tikinome, jog nežinome ir nemokame. Ir jie maloniai juokiasi, ir vėl viskas pavyksta.
Ir mes vėl nieko nesigailime, žvelgdami atgal. Ir mes suprantame, kad esame pasirengę palikti tai, be ko vakar savęs neįsivaizdavome.
Kam šiame gyvenime galima pritaikyti žodį „per vėlu“? Niekam. Kol patys taip nemanome …
💕 Inga Heron

 

Užsisakyti naujienlaiškį

Fill out my online form