Prieš keletą metų užsienio universitete vedžiau paskaitą apie kritikos įtaką kūrybingumui, ir kad būtų aiškiau parodžiau pavyzdį kaip mes įprastai reaguojame į kritiką.
Priėjusi prie vieno iš dalyvių pasakiau:
-Žinote, vedu daug paskaitų įvairiuose universitetuose, bet pirmą kartą tarp dalyvių matau tokį kvailą žmogų.
Vaikinukas buvo labai šokiruotas, visiškai sutriko ir šalia sėdintys. Tačiau nuraminau juos, pasakydama, jog tai tik pavyzdys ir jam yra pratęsimas.
Aš vėl pažvelgiau į vaikinuką ir tariau:
– Vedu daug seminarų ir paskaitų, tačiau pirmą kartą tarp dalyvių yra žmogus su mėlynais plaukais. Šį kartą studentas ėmė juoktis, paskui jį ėmė šypsotis ir auditorija.
– Kodėl jūs juokiatės? – Paklausiau vaikinuko.
– Juk aš ne su mėlynais plaukais.
– Kodėl tada pirmą kartą ant manęs supykote?
Kritika mus veikia tik tuo atveju, jei patys galvojame tą patį, ką sako kritikuojantis. Jei pasitikime savimi ir tikrai žinome, kad esame protingi, gražūs, nuoširdūs, dosnūs, nesvarbu, ką kiti mums sakys, žinosime, kad tai netiesa ir išliksime ramūs.
Žmonės randa kritiką ir kaltinimus nuoširdžiuose pasiūlymuose, klausimuose, žvilgsniuose, juokeliuose, memuose, socialinių tinklų tekstuose, net dainose. Randa ją ten, kur jos dažniausiai visiškai nėra.
Kaskart, kai jaučiatės sutrikę, supykę ar nuliūdę dėl to, ką kiti apie jus pasakė, tiesiog paklauskite savęs: ar tai kartais ne mano „mėlyni plaukai?” Ir pažvelkite į tai kaip į galimybę, kurios dėka galite augti ir auginti savo kūrybą.
su meile
Inga Heron