Vieną dieną mokinys paklausė savo dvasinio mokytojo:
– Meistre, jūs suvokiate dieviškąją išmintį, visada esate visiškoje ramybėje ir geros nuotaikos. Niekas jūsų nežeidžia, ir jūs ant nieko nepykstate. Išmokykite mane to paties.
– Gerai, aš išmokysiu, tam tau reikės permatomo maišo ir bulvių.
Mokinys atsinešė viską, ką sakė mokytojas.
– Kai tu ant ko nors supyksi ar įsižeisi, parašyk ant bulvės įskaudinusio vardą ir įdėk ją į maišą“, – mokytojas pasakė mokiniui.
– Ir tai viskas, ką man reikia daryti? – suglumo mokinys.
– Ne, tu visada turėtumei nešiotis šį maišą su savimi kur beeidamas. Kiekvieną kartą sudirgdamas ar įsižeisdamas ant kažko, turi į maišą įdėti bulvę.
– Gerai, – sutiko mokinys.
Praėjo šiek tiek laiko. Sąžiningo mokinio maišas papilnėjo bulvėmis ir tapo gana sunkus. Be to, pirmosios bulvės pradėjo gesti ir skleisti nemalonų kvapą.
Tada mokinys atėjo pas savo mokytoją ir tarė:
– Aš nebegaliu ilgiau ištverti nešiodamas šią sunkią smarvę. Pasiūlyk man ką nors kitą.
Į tai išmintingas žmogus atsakė:
– Ar savo širdyje tu nešioji kažką kitokio, kai įsižeidi ir pyksti ant žmonių?
Vieną kartą įsižeidęs tu nepastebi kaip akmuo įkrenta į tavo širdį.
Laikui bėgant šių akmenų tampa vis daugiau ir daugiau. Veiksmai tampa įpročiu, įpročiai tampa charakteriu, dėl kurio kyla dvokiančios ydos.
Aš suteikiau tau galimybę pažvelgti į viską iš šalies.
Manau, kitą kartą tu pagalvosi, ar reikia tau kito akmens …
Gana dažnai klientams pasiūlau šį eksperimentą, kai jie sako, kad visiškai nesinešioja jokių nuoskaudų ir jokio pykčio, tačiau jų kasdienybėje stinga džiaugsmo, taikos, pilnatvės.
Atleiskite sau ir savo artimiesiems bei ženkite naują žingsnį kurdami pozityvią dabartį ir ateitį kupiną taikos bei pilnatvės.
su meile
Inga