Manęs dažnai klausia…kaip?…
Kaip įgyti jėgų tęsti tai, kas suskaldo psichiką, kūną, sielą į gabalus …
Kaip nekreipti dėmesio į tuos, kurie kreipia dėmesį į viską – gyvena šalia, ir priekabiauja, ir žemina, ir griauna, ir kaltina net nesamais trūkumais, ir išduoda, ir muša, ir stropiai griauna tai, ko nesukūrė. …
Kaip ištverti nepakeliamą…
Kaip nuraminti progresuojančią gyvenimo neurozę savanoriškame pragare…
Kaip išvengti smūgių…
Kaip atleisti bet kokius nusikaltimus prieš save – tiek emocinius, tiek fizinius …
Kaip gudriau suklaidinti visus, apsimetus, kad su tavimi viskas gerai, bet iš tikrųjų esant ant savų išteklių išsekimo slenksčio …
Kaip pakankamai apgauti save, kad patikėtum savimi…
99% klausinčiųjų yra gana jauni, gabūs, išsilavinę žmonės, kurie akivaizdžiai neatsidurs po tiltu be pragyvenimo šaltinio, jei nuspręs kartą ir visiems laikams suprasti, kad vienintelis psichologiškai sveikas atsakymas į jų klausimus skamba paprastai ir bekompromisiškai:
NIEKAIP…
Ir jei jie išeis iš tų aplinkybių, kurios atėmė iš jų pagrindinę vertybę – save ir savą gyvenimą – blogiau tikrai nebus… Bent jau bus pasirinkimas…
Taigi kodėl tiek daug žmonių ieško nuskausminimo būdo, bet ne būdo visiškai išgyti?
Baimė. Ji suriša pančius, suriša mintis, atima jėgą gebėjimui veikti…
Kai kurie pamilo savo kančias ir save jose, paversdami savo gyvenimą misija tarnauti visų rūšių tironams ir antžmogiams…Kai kurie negalėjo atskirti priklausomybės ir kopriklausomybės nuo tikrų jausmų ir nusprendė, kad kadangi jie tokie, juos reikia priimti ir tempti kaip kryžių … Kai kurie pamėgo save savo kankintojų fone, radę klaidingos savirealizacijos būdą … Kai kurie tiesiog pakartojo daug kartų matytą scenarijų, pradedant nuo toksiškos tėvų pasakos, ir pagal nutylėjimą susitaikė su mintimi, kad kadangi visi taip gyvena, tai nėra ko sūpuoti valties… Kai kurie užmaskavo sužalojimus savyje, ne tik nesistengdami su jais susidoroti, bet ir bijodami net pripažinti jų buvimą … Kai kurie baudžia save pačiu blogiausiu, kažkada numušę savigarbą iki žemiausio sąmonės taško… Kai kurie rado tik sau suprantamus paaiškinimus …Bet visa tai įveikiama … Visiems be išimties… Suvokus, jog:
Beprasmiška laukti pokyčių iš žmonių, kurie jų nesugeba padaryti…Beprasmiška svajoti gauti tai, ko kiti nenori ar negali jums duoti…Beprasmiškas yra iliuzinis tikėjimas, kad tas, kuris šiandien spjauna jums į veidą ir sielą, rytoj atgailaus ir pradės bučiuotis…Beprasmiška galvoti, kad vienas gali suinvestuoti už abu į santykius poroje …Beprasmiška manyti, kad aukos, vergiška kantrybė ir savanoriškas atsiskyrimas nuo savigarbos bus deramai įvertinti ir apdovanoti…Nes tiems, kuriems esame vertingi, mus brangina nuo pat pradžių, nereikalaudami įrodymų, aukų, pažeminimo…
Meilė yra atidumas ir pagarba…
Ne su metais atskuodusi, o savaiminė duotybė…
Mes neturime nieko, išskyrus šiek tiek laiko ja mėgautis šioje Žemėje…
Ir todėl verta ryžtis …
Verta ryžtis dėl visko, kas paliks mus gyvus mums patiems, ir suteiks mums teisę į abipusį meilės žydėjimą – vienintelį laimės dėsnį, veikiantį visą parą ir be išimties …
Ryžkitės…
Inga Heron
