Manęs dažnai klausia…kaip?…
Kaip įgyti jėgų tęsti tai, kas suskaldo psichiką, kūną, sielą į gabalus …
Kaip nekreipti dėmesio į tuos, kurie kreipia dėmesį į viską – gyvena šalia, ir priekabiauja, ir žemina, ir griauna, ir kaltina net nesamais trūkumais, ir išduoda, ir muša, ir stropiai griauna tai, ko nesukūrė. …
Kaip ištverti nepakeliamą…
Kaip nuraminti progresuojančią gyvenimo neurozę savanoriškame pragare…
Kaip išvengti smūgių…
Kaip atleisti bet kokius nusikaltimus prieš save – tiek emocinius, tiek fizinius …
Kaip gudriau suklaidinti visus, apsimetus, kad su tavimi viskas gerai, bet iš tikrųjų esant ant savų išteklių išsekimo slenksčio …
Kaip pakankamai apgauti save, kad patikėtum savimi…
99% klausinčiųjų yra gana jauni, gabūs, išsilavinę žmonės, kurie akivaizdžiai neatsidurs po tiltu be pragyvenimo šaltinio, jei nuspręs kartą ir visiems laikams suprasti, kad vienintelis psichologiškai sveikas atsakymas į jų klausimus skamba paprastai ir bekompromisiškai:
NIEKAIP…
Ir jei jie išeis iš tų aplinkybių, kurios atėmė iš jų pagrindinę vertybę – save ir savą gyvenimą – blogiau tikrai nebus… Bent jau bus pasirinkimas…
Taigi kodėl tiek daug žmonių ieško nuskausminimo būdo, bet ne būdo visiškai išgyti?
Baimė. Ji suriša pančius, suriša mintis, atima jėgą gebėjimui veikti…







Bet visa tai įveikiama … Visiems be išimties… Suvokus, jog:





Nes tiems, kuriems esame vertingi, mus brangina nuo pat pradžių, nereikalaudami įrodymų, aukų, pažeminimo…
Meilė yra atidumas ir pagarba…
Ne su metais atskuodusi, o savaiminė duotybė…
Mes neturime nieko, išskyrus šiek tiek laiko ja mėgautis šioje Žemėje…
Ir todėl verta ryžtis …
Verta ryžtis dėl visko, kas paliks mus gyvus mums patiems, ir suteiks mums teisę į abipusį meilės žydėjimą – vienintelį laimės dėsnį, veikiantį visą parą ir be išimties …
Ryžkitės…
