Kai žmogus būdamas vandenyje bijo nuskęsti ima daryti daug chaotiškų, neapgalvotų judesių. Mano vaikystės plaukimo mokytojas sakydavo, kad tai visiškai nepadeda likti ant vandens, o tik atima begalę jėgų. Iš tikrųjų mus išlaiko ant vandens daugiausia diafragma ir kvėpavimas, o norint plaukti, pakanka atlikti retus, bet tikslius judesius.
Man labai patinka šis vaizdinys. Kai esame netikrumo ir nerimo būsenoje, galvoje dažnai ima suktis minčių sūkuriai: „Kaip aš susitvarkysiu?“, „Kas mane tempė į šią velnio galerą“, „Na ir kvailys, nevykėlis esu“, „O jeigu…“( ir toliau sukasi įvairiausių katastrofų, gąsdinančių menamų įvykių paveikslai), ir t.t.. Šios mintys visiškai nepadeda mums susidoroti ir dažnai atima daugiau energijos nei pati situacija.
O nuo vidinės kritikos ir savęs nuvertinimo rankos nusvyra, taip galima ir nuskęsti. Daug naudingesnis klausimas gali būti: „Na, gerai, ką aš galiu padaryti dabar? Kuo galiu pasikliauti dabar?“
Kartais tam, kad išsilaikytume vandens paviršiuje, būtina giliai įkvėpti ir padaryti keletą aiškių judesių čia ir dabar. Kai ateitis miglota, aš įsivaizduoju save kaip didžiulį banginį, giliai kvėpuojantį ir ramiai be skubos darantį tai, kas man svarbu šiandien, kad galėčiau nuplaukti iki rytojaus.
Inga Heron
