Žinai tą jausmą, kai atverti seną šeimos albumą, o prieš tave iš karto išsirikiuoja visi tie, kurie jau išėjo? Ir tu pagalvoji: „Oho, gal aš tikrai tik žemės kvapas čia, o visa kita – jų energetika?“
Pagarba protėviams nėra apie ritualus ar altorius (nebent nori, žinoma, bet čia neprivaloma). Tai apie mokėjimą pasijuokti iš tų senų šeimos istorijų, kurias visi žinome, bet niekada nepasakome garsiai, kaip seneliai griebdavo už ausų arba mokydavo, kad gyvenime reikia turėti ne tik galvą, bet ir humoro jausmą. Tai apie pripažinimą, kad tavo šaknys gyvos, gilios, jos stiprios, jos protingos net, kai jie jau išėjo. Jos vis dar šnibžda tau per tavo klaidas, sėkmes, intuiciją, sapnus ar tiesiog per tą nepaaiškinamą „aha“ momentą, kai viskas susidėlioja į vietas.
Ir štai kur magija: kai pagarbiai žvelgi į tuos, kurie jau išėjo, o ne „idealizuoji“ ar „gailiesi“, tu nepriklausai tik sau. Tu tampi visos linijos dalimi – jų juokas, jų stiprybė. Ir jei tu sugebi nusišypsoti, net juoktis, kai galvoji apie juos – bingo. Tai reiškia, kad tavo šaknys sveikos, tavo energija gyva, ir tu gali augti taip, kaip tikrai nori, o ne kaip „reikėtų“.
Todėl, šiandien, kai prisiliesi prie savo šaknų: padėkok, nusišypsok, ir leisk sau judėti laisvai – nes tavo šaknys nestabdo tavęs, jos tik laukia, kad tu augtum savo sprendimuose, savo juoke, savo drąsoje mesti viską į šoną ir sakyti: „Ne, aš kitaip.“
Inga Heron