Vaikiška patirtis lydi išmintingus žmones visą gyvenimą. Jie trokšta jos vėl – to paties tyrumo, tos pačios nuostabos, to paties grožio. Suaugus dažnai visa tai tampa kaip tolimas aidas, saldus sapnas.
Tačiau visos religijos, iki širdies gelmių sušildantys kūriniai gimsta iš niekaip nesibaigiančių vaikiškų troškimų patirti stebuklus, tiesą ir grožį visur. Paukščių dainavime, vaivorykštės spalvose, gėlių kvapuose, kažkur giliai viduje mes bandome prisiminti prarastą rojų.
Ne atsitiktinumas, kad visose pasaulio religijose yra pasakojimas apie tai, kaip kažkada žmogus gyveno rojuje ir dėl kokių nors priežasčių buvo priverstas jį palikti. Tai skirtingos istorijos, romantiškai pabrėžiančios paprastą tiesą: kad žmogus gimė rojuje, o po to jį prarado. O vėliau visiškai apie tai užmiršo.
Tačiau protingi, jautrūs, kūrybingi žmonės vis dar linkę siekti to rojaus, kurį jie kažkada žinojo ir apie kurį, deja, liko tik silpni prisiminimai.
Rojaus paieška yra nauja vaikystės paieška. Žinoma, jūsų kūnas netaps vaikišku, bet jūsų sąmonė gali tapti tokia pat švari kaip vaiko sąmonė. Tai yra visa mistinio pakilimo paslaptis: vėl tapti vaiku, skleidžiančiu tyrą žinojimą, nieko nežinančiu, pažįstančiu ir suvokiančiu viską, kas vyksta aplink su dideliu smalsumu ir stebuklo jausmu, kurio neįmanoma prarasti.
su meile
Inga Heron