Juk taip paprasta sulėtinti greitį ties didžiule tirpstančio sniego bala gatvėje, kad pėstysis galėtų ramiai praeiti: tada jo paltas ir jūsų sąžinė bus švarūs.
Juk taip paprasta – katinui, kuris sudaužė eglutės žaisliuką, pasakyti: „Smulkmena, šukės laimę neša!“, o nesivaikyti įsiutus su šluota pusvalandį, tarsi jis būtų sudaužęs ne žaisliuką, o jūsų širdį.
Juk paprasta paskambinti mamai, tėčiui, dukrai ar sūnui šiandien, o ne kažkada vėliau.
Juk paprasta pasilikti savo nuomonę sau, jei su kažkuo nesutinkate ir energiją, kurią skiriate nuodingoms pastaboms, panaudoti kūrybai.
Juk paprasta būti dėkingam ir pasakyti „ačiū“ už tai, kad greitai atsakė į jūsų laišką, įkvėpė jus naujai veiklai ar poilsiui, sutiko su jumis papietauti per zoom’ą; nes, tiesą sakant, niekas mums nieko nėra skolingas: nei tėvai, nei vaikai, nei kolegos, nei draugai.
Juk paprasta pasakyti „ne“ viskam, kas jums nėra artima: žmonėms, kurie skaudina ir nepritaria jūsų vertybėms, per daug geriems ir lipšniems, grubiems ir melagiams, jus neįkvepiančiai muzikai, filmams, nuobodžioms knygoms …
Gerbkite save:
„ne“ – viskam, kas jus naikina,
„taip“ viskam, kas jus džiugina.
Juk taip paprasta: išsiųsti sms su tekstu „Aš tave myliu!“, „Pasiilgau” – tiesiog šiaip, be jokios priežasties, nes jums pasisekė, turite kam parašyti.
Juk taip paprasta – pažeisti nusistovėjusias taisykles, rutiną, pabūti juokingu, apsivilkus elegantiškiausią paltą ir batelius atsisėdus ant besimėtančio kartono atplaišos nučiuožti nuo apsnigto kalno.
Keista, kad iš tokių mažų dalykų – iš visų mūsų „Ačiū!“, „Gerai!“, „Aš su tavimi!“, „Aš tave myliu!“, „Džiaugiuosi!“ – susiformuoja mūsų „paprasta“, bet visų taip geidžiama laimė.
Inga Heron