Kartais gyvenimas susidėlioja taip, kad jūsų vienintelis kelias staiga atsiremia į sieną. Ir čia yra keletas variantų.
Galima ilgai eiti palei sieną į vieną ar kitą pusę (arba pirma į vieną, po to į kitą). Ir tikėtis, kad ji kažkur baigsis. Čia yra pavojus, kad laikas ir jūsų jėgos gali baigtis anksčiau.
Galima ieškoti galimybių ir būdų, kaip užlipti ant sienos ar peršokti ją. Kartais tai tampa viso gyvenimo prasme ir pasiteisinimu. Arba darbu. Arba netgi žygdarbiu. Tačiau begaliniai bandymai retai skaičiuojami kaip rezultatas.
Galima sėdėti prie sienos ir laukti. Laukti, kol kažkas savaime pasikeis. Arba ateis kažkas protingesnis, stipresnis ir drąsesnis. Ir priimti savo laukimą kaip susitaikymą, nuolankumą, arba kaip pamoką ar praktiką.
Galima prisiminti visas vaikystės pasakas ir visus suaugusiųjų sapnus ir piešti ant sienos duris.
O tada pabandyti atidaryti šias duris arba jas materializuoti. Piešti slaptus ženklus ir šventus hieroglifus. Šnabždėti užkeikimus ir maldas. Ir priimti tai kaip žinias. Arba kaip tikėjimą. Arba stebuklą.
Kartais, pasirodo, viskas yra gerokai paprasčiau:
arba nėra jokios sienos, arba tai ne jūsų kelias.
su meile
Inga Heron