Ateina metas, kai po trumpesnių ar ilgesnių klajonių tampame atsargūs užpildydami savo vidinę erdvę …
Nebesinori užimti brangios vietos su praėjusių veiklų, įvykių trofėjais, dulkėtais išmaldautų jausmų pagyrimo raštais, įtrūkusiomis pasenusios draugystės figūrėlėmis…
Ir net medaliai už pergales beprasmiuose karuose atrodo mūsų pačių gėdos, o ne narsumo liudininkai…
Jokio šlamšto.
Nieko nereikalingo.
Pradedame vertinti švarą ir paprastumą.
Branginame dabartį.
Neimame kiekybe.
Nebesistengiame nieko nustebinti ar sukelti pavydą.
Nesižvalgome į svetimą.
Nemainome vienų nesąmonių į kitas už kampo.
Ir nejaučiame jokio poreikio:
būti ten, kur nesame laukiami,
apkabinti tuos, su kuriais šalta,
laukti to, ko nebus.
Gyventi paprasta.
Užtenka tiesiog priimti save tikruosius.
Inga Heron
