Aš neturiu visko, ką myliu. Bet aš myliu viską, ką turiu.
Kartais, daugelį metų, o kartais ir visą gyvenimą, mūsų nepalieka pojūtis, kad mums kažko nepakanka. Supratingo vyro, jautrios moters, sveiko vaiko, šilto namo, realizuoto pašaukimo, patrauklios išvaizdos, stabilių pajamų.
Net ir gavus norimą, po kurio laiko vėl jaučiame nepasitenkinimą. Jei anksčiau buvome susirūpinę dėl gero darbo stokos, tai gavę darbą prestižinėje kompanijoje, mes skundžiamės mylimo žmogaus nedėmesingumu.
Kažkas pasakys, kad tokia yra žmogaus prigimtis – gyventi pustoniuose, skunduose. Iš tiesų su tuo nereikėtų taikytis. Nuolatinį stokos jausmą reikėtų įveikti žodžiu „ačiū“. Kaip rašė L. Tolstojus: „Aš neturiu visko, ką myliu. Bet aš myliu viską, ką turiu.“
su meile
Inga