Žmogus ne visada yra toks, kokį matote.
O juk taip norėtųsi vien žvilgtelėjus į žmogų suformuoti atsakymą koks jis.
Ne tik norėtųsi, bet taip ir daroma.
Juk su greitai iškylančia prieš akis „etikete“ lengviau, užtikrinčiau, įprasčiau…
O kur tikroji tiesa? Kur mūsų tikrasis gebėjimas susiliesti su kito žmogaus būtimi?
Kažkur… toli…nes čia
svarbu žinoti
kuo jis džiaugiasi ir dėl ko pyksta… ką jis sako su savo liūdesiu… kaip susidoroja su savo vienatve… kur slepiasi, kai pavargsta nuo didelio matomumo… iš ko išausta jo ramybės antklodė… į ką atsiliepia jo nuovargis… iki kokios kainos jis gali nusileisti, derėdamasis su likimu … nuo kurio žmogaus jis „atsijungė“ sakinio viduryje ir pas ką atbėgs net basas per sudužusias viltis… kas slypi jo mažytėje tūkstantmečius dėvėtoje sielos kuprinėje… ir už ką jis kovos net su paskutine bejėgiškumo nata…O jei kažkam atrodo, kad per penkias sekundes iš karto viską suprato apie ką nors, labiau suprato savo reakciją į kažkieno išvaizdą ar „viršelį“, arba pasipūtusiai vaidino aiškiaregį.
Ir tikiu, jog žinoma tokiose situacijose kiekvienas gali pasikliauti savo reakcija, bet tik tam, kad apsispręstų, ar priartėti, susipažinti, ar ne, bet tikrai ne tam, kad skelbtų vertinimus ar priimtų verdiktus.
O tai reiškia atsargiau: ir su savimi, ir su kitais.
Ir atsakymu sau, bei noru įskaudinti tuos, su kuriais nesusiklostė sąskambis.
Nepavyko, tai nepavyko…
Jūs žengiate toliau… svarbiausia savo keliu.
Inga Heron
