Ir žinai? Sveikinu! Nes štai paslaptis: augimas nebūtinai yra apie milžiniškus, dramatiškus pokyčius. Ne, ne. Kartais augimas – tai tas tylus, beveik nepastebimas kasdienis šliaužimas.
Įsivaizduoki: tu šliauži 5 metrų per valandą greičiu. Lėtai, atrodo, beprasmiškai… Bet per savaitę, per mėnesį, net per metus tu jau esi šimtus metrų toliau, nei buvai anksčiau. Ir tai ne tik apie fizinį judėjimą – tai apie emocijas, mintis, įpročius. Tu nuolat judi į priekį, net jei atrodo, kad stovi vietoje.
Ir dar geriau: juokas čia tavo sąjungininkas. Kai kitas žmogus mato tavo “nulinį progresą”, tu tik nusišypsok ir pagalvok: „Šliaužiu, žmogau. Šliaužiu kaip savo gyvenimo šefas, o ne tarnas. Ir tuo didžiuojuosi.“ Ir tą šliaužimą paversk savo super galia.
Tad, kitą kartą, kai pajusi, kad stovi vietoje, priminki sau: net lėtai judėdamas, tu vis tiek judi. Ir vieną dieną atsigręžęs suprasi, kad per tą tylų, kasdienį šliaužimą tu tapai žmogumi, kurį anksčiau įsivaizdavai tik svajonėse.
Judėk. Šliaužk. Ir niekada neprarask humoro – tai tavo variklis, kai gyvenimas bando tave sustabdyti.
Inga Heron