Ne, ne ta, apie kurią kalba knygos ar psichologai. Tikroji beprotybė – kai tavo siela šaukia: „EI, MUMS REIKIA POKYČIŲ!“, o tu atsakai: „Ne dabar, mieloji, aš užsiėmęs – turiu išlaikyti įspūdį, kad viskas gerai.“
Tu šypsaisi, keliesi rytais, geri kavą ir sakai: „Gyvenimas gražus!“ – nors viduje kažkas tau daužo puodus, mėto kėdes ir kuria revoliuciją kaip senam filme apie maištą.
Ir tu vis tiek bandai „būti pozityvus“.
Na, sveikinu – tu ką tik tapai savo emocijų diktatoriumi. 
Pažiūrėk, jei tu esi iš tiesų gyvas, tavo siela visada kažko prašo: augimo, laisvės, daugiau tiesos. Bet mes tiek kartų mokyti „neperkrauti kitų savo jausmais“, kad dabar patys tampame sistemos administratoriais savo širdyje – išjungiame emocijas, kad neperkaistų.
O tada stebimės, kodėl jaučiamės… tušti.
Išduosiu paslaptį: nes laimė nėra ramybės kaukė.
Laimė yra drąsa nebeapsimesti.
Kartais „viskas gerai“ yra pats pavojingiausias melas. Nes jis sustabdo tave nuo tikros revoliucijos – tos, kuri pakeistų tavo gyvenimą, jei tik išdrįstum ją priimti.
Tad, jei tavo viduje šiuo metu vyksta revoliucija – sveikinu, tu gyvas. 
Nes kai siela pradeda kelti triukšmą, tai ne problema – tai pažadinimas.
Tad vietoj to, kad vėl sakytum „viskas gerai“, pabandyk pasakyti:
„Ne, šiandien viskas keičiasi.“
Ir štai kur tikrasis stebuklas prasideda. 
Inga Heron