Klausyk. Meilė be kišimosi – tai ne silpnumas. Tai ne pasyvumas. Tai AUKŠČIAUSIAS stiprybės aktas.Nes kai myli žmogų, pirmas instinktas – pataisyti. Padėti. Ištraukti jį iš „ugnies“. Bet tiesa tokia: jei išrauni sėklą iš žemės per anksti – ji nesužaliuoja. Jei praplėši kokoną – drugelis niekada neišmoks skristi.
Mylėti be kišimosi reiškia PASITIKĖTI. Pasitikėti jų vidine dieviška išmintimi. Tikėti, kad net jų chaose yra kelias. Tikėti, kad skausmas, per kurį jie eina, kala juos į tą žmogų, kuriuo jų siela atėjo tapti.
Ir taip – tai netvarkinga. Tai nepatogu. Kartais sunku žiūrėti. Bet jei myli juos nesistengdamas perrašyti jų istorijos, duodi vienintelį dalyką, kuris viską pakeičia: laisvę PAKILTI savo pačių sąlygomis.
Tai meilė dievišku lygiu. Ne nuosavybė. Ne kontrolė. Grynas, žalias tikėjimas.
Tad leisk paklausti: kurioje tavo gyvenimo vietoje verta atsitraukti, įkvėpti ir patikėti, kad chaosas atliks savo darbą? Nes būtent ten tavo meilė tampa nesustabdoma. 
Inga Heron