Mes taip dažnai vieni kitiems kalbame baisius dalykus tik todėl, kad mums skauda. Mes išleidžiame piktų žodžių adatas, paleidžiame strėles, išmirkytas nuoduose tiesiai į širdis, kurias taip mylime. Žodžiai išlekia iš mūsų kaip kulkos, kuriomis mes vieni kitus sužeidžiame ir netgi sunaikiname. O juk iš tiesų, mes norime, kad mus sustabdytų, kad švelniai apkabintų ir pasakytų:
– Nurimk. Aš su tavimi, aš šalia.
Ir mes sustotume, galbūt sutriktume nuo netikėtumo, galbūt dar paburbuliuotume, tačiau sustotume o po to netgi nusišypsotume ir skausmas imtų tirpti. Bet vietoj šių žodžių mums atgalios atlekia ledinės tylos luitai ar žodžiai – žudikai, kurie rodos tik ir laukė apkasuose, kad tiksliau pataikytų į taikinį. Ir mes iškėlę vėliavas veržiamės į kovą vieni su kitais, vietoj to, kad akimirką sustotume ir išgirstume tai, ką nori pasakyti širdis. Vietoj to, kad prisiglausti vienas prie kito, apkabinti stipriau ir paglostyti.
Nesiginčykite su savo artimaisiais dėl smulkmenų, taip pat ir dėl didelių dalykų. Nekariaukite ir niekada neskelbkite karo. Nesirkite nuoskauda. Nesirkite pykčiu.
Tiesiog apkabinkite.
Dabar.
Pasakykite malonius, nuoširdžius žodžius.
Parašykite nuoširdžius žodžius.
Atneškite nuoširdžių žodžių ir apkabinkite nuoširdžiais žodžiais.
Juk taip parodote kiek žmonės jums svarbūs ir brangūs. Juk taip parodote, kiek patys gerbiate ir pasitikite savo nuoširdžių žodžių ir veiksmų galia.
Inga Heron
