Ar pagaliau išdrįsi sekti savo ugnimi – ar toliau klausysi tų, kurie bijo savosios?
Kodėl, tu vis dar leidi kitiems žmonėms spręsti už tave tavo gyvenimą? Rimtai. Kodėl atiduodi savo likimo vairą tiems, kurie net savo automobilio neužsiveda? 
Pagalvok: tavo intuicija rėkia tau kaip roko žvaigždė sausakimšame koncerte – „EI! ČIA! ŠITAS KELIAS!“ 
O tu ką?
Ignoruoji… kad galėtum paklausti savo kaimyno, kuris kiekvieną dieną burba apie orą, ar verta siekti savo svajonės.
Tai tas pats, kas turėti „Lamborghini“ garaže… ir vis tiek minti surūdijusį triratuką, nes tavo pusbrolis pasakė: „Tas Lamborghini per daug blizga. Į tave žiūrės.“ 
Ir tai tas pats, kas stovėti prie savo šventyklos vartų… ir apsisukti vien todėl, nes kaimynas pasakė: „Ai, ten per tylu. Geriau eik į prekybos centrą.“ 
Ir tai tas pats, kas stovėti prie savo šventyklos vartų… ir apsisukti vien todėl, nes kaimynas pasakė: „Ai, ten per tylu. Geriau eik į prekybos centrą.“ Pabusk.
Tavo intuicija – galingiausias kompasas, kokį tik turi. Ji sujungta tiesiai su tavo siela. Ji žino žemėlapį, nes JI yra žemėlapis. O tu vis dar ją iškeiti į kažkieno „nuomonę“ – o būkim atviri, dauguma nuomonių yra tik kitų žmonių baimės, užmestos ant tavęs.
Tiesa tokia: kai klausai kitų nuomonių vietoj savo intuicijos – parduodi savo laisvę už centus.
Kai klausai savo intuicijos – įžengi į ugnį. Į SAVO ugnį. Ir būtent ten prasideda gyvenimas.
Tad štai tau iššūkis: nustok apsimetinėti, kad nežinai atsakymo. Tu žinai. Visada žinojai. Klausimas tik vienas: ar pagaliau išgirsi… ar toliau klausinėsi tų žmonių, kurie net patys neseka savąja ugnimi?
Sprendimas – tavo.
Inga Heron