Klausyk, pats ginčas NĖRA problema. Problema – kaip tu jį valdai. Tai arba kuria santykius, arba juos sudegina.
Dauguma porų iš tikrųjų net nesipyksta – jos tiesiog kartoja tą pačią blogai valdomą diskusiją vėl ir vėl, kaip užstrigusi plokštelė. Vienas sako: „Tu niekada manęs nesiklausai!“ Kitas atšauna: „Tu per daug reikalauji!“ Ir taip sukas ratas, kol abu pasijaučia neišgirsti, nemylimi ir slapta naktį googlina: „Ar draugystė išvis egzistuoja?“
Realybė tokia: diskusija (dažniau apibrėžiama kaip ginčas) neišvengiama. Blogas jos valdymas – pasirenkamas.
Jei kiekvieną ginčą traktuosi kaip teismo procesą – tu prieš jį, laimėtojas prieš pralaimėtoją – spėk, kas bus? Net jei „laimėsi“, santykiai pralaimės. 
Bet kai išjungi atakos režimą ir pereini į smalsumo režimą – kai nustoji kovoti, kad būtum teisus, ir pradedi kovoti už santykius – BOOM 
, viskas pasikeičia. Staiga ginčas tampa durimis į artumą, o ne mirties nuosprendžiu.
, viskas pasikeičia. Staiga ginčas tampa durimis į artumą, o ne mirties nuosprendžiu.
Blogai valdytas ginčas = nuoskaudos, atstumas, šalti patalai ir atskiri Netflix maratonai. Gerai valdytas ginčas = aistra, augimas, gilesnis intymumas ir tas jausmas „mes vieningi“.Taigi liaukis žiūrėjęs į ginčą kaip į gaisro signalizaciją, kurią reikia kuo greičiau užtildyti. Žiūrėk į jį kaip į pačią ugnį: pavojingą, jei ignoruoji, bet galingą, jei išmoksti valdyti. 
Nes tiesa tokia: santykius suardo ne pats ginčas. Juos suardo tai, kad poros vis iš naujo kala tą pačią kovą, bet niekada neišdrįsta pakeisti žaidimo taisyklių.
Klausimas tau – ar turi drąsos pakeisti, kaip ginčijiesi… tam, kad galėtum pagaliau pakeisti, kaip myli? 
Inga Heron