Lėtinio, chroniško neramumo būsenoje siela vis tik prašo ramybės…
Lėtinės vienatvės būsena prašo šiltų rankų ir gerų žodžių į ausį…
Bendro chaoso būsena prašo apvynioti kūną didele antklode ir sukurti savo asmeninį žalią pasaulį, kuriame nekovojama …
Mes galime atlaikyti ir susidoroti su dideliais ir mažais sukrėtimais …
Mūsų psichika gali tai padaryti…
Bet ji negali mūsų apsaugoti nuo lėtinio šalčio, kurį mes patys sukuriame savo vidiniais šaldytuvais …
Kaip atitirpti…?
Išjungti šaldytuvą…
Nustoti laukti to, ko dar nėra, nėra arba niekada nebus…
Nustoti ieškoti priešų ir kaltų…
Nustoti bijoti meilės…
Mes esame mažuose, trapiuose, pažeidžiamuose, trumpaamžiuose kūnuose… ir mums svarbu suspėti suprasti, kas yra laimė, kokių atspalvių ji būna, su kuriuo iš jų laimingi esame būtent mes, o ne tas, kuris bando pasirinkti už mus…
Šilumos visiems…
Inga Heron
