Mano mama sako, kad nemėgsta apkabinimų. Bet kai niūrią dieną ar po prastų naujienų apkabinu ją, ji manęs nepaleidžia ilgai iš savo glėbio.
Mano tėtis sako, kad nenori gimtadienio dovanų, bet matau, kaip jis švyti, kai padovanoju jam pačios nupieštą atviruką ir dėžutę, pilną šokolado. Jį tai įkvepia kaip ir mane. Matyt, jis vis dar toks pat vaikas kaip ir aš.
Mano vyresnysis brolis niekada nesako: „Aš tave myliu“. Bet kai aš jam pasakau: „Aš tuoj baigsiu plauti lėkštes ir išsiurbsiu grindis!“ jis tylėdamas išsiurbia visus namus. O jei pamato mane kovojančią su stiklainiuku niekaip nepajėgiančia jo atidaryti, sumurma „Ateik čia“ ir atsuka jį net nepažvelgęs į mane.
Esmė ta, kad žmonės myli mus tyliai, lygiai taip pat, kaip mes juos, o subtilūs, bet ne mažiau svarbūs gestai tiesiog sklando ore. Kaip ir šiai aštuonerių metų mano klientei, užtenka tiesiog vieną kartą atkreipti į juos dėmesį, ir rasite juos bet kuriame kampelyje. Manau, kad tai tikrai nuostabu. Ką jūs manote?
Inga Heron