Daugeliui žmonių šiuolaikiniame pasaulyje kelios minutės tylos pokalbyje atrodo nepatogiomis, net sunkiomis.
Kartais žmonės kalba, ne todėl, kad nori pasakyti ką nors svarbaus, autentiško ar nuoširdaus, ne todėl, kad nori kalbėti, bet todėl, kad jaučiasi nepatogiai, nerimauja, kai atsiranda tylos pauzė. Dažnai žmogus kalba, vengdamas vakuumo, kad atitrauktų save nuo nuostabios tuštumos gyvenimo širdyje.
Nebūtina taip elgtis. Kai kuriose Amerikos indėnų kultūrose yra įprasta palaukti kelias minutes, prieš atsakant į pokalbio klausimą. Per greitas atsakymas laikomas nepadoriu.
Surizikuokite ir jūs, netgi jei kitas žmogus supras, jog jums dėl to, kad tylite yra nepatogu arba pagalvos, kad esate nuobodus ar keistas. Bent jau nesislėpsite už žodžių sienos. Bent jau pabandysite pajausti pašnekovą gilesniu lygiu. Bent jau pasitelksite drąsą jausti, o ne būti išsiblaškiusiu žodžių gausoje.
Šiandienos pokalbiuose įsileiskite šiek tiek erdvės. Klausykite. Palaukite. Atsakykite iš to, ką jaučiate čia ir dabar. Leiskite pokalbiui kvėpuoti.
Juk mūsų giliausi ryšiai paprastai gimsta tyloje: atkreipkite dėmesį į mamą supančią kūdikį, į du senus draugus, įsimylėjusių porą, stebėkite paprastą pasivaikščiojimą gamtoje. Mums nebūtini žodžiai, kad jaustume, žinotume ar suprastume vienas kitą giliai.
su meile
Inga