Kai kurių žmonių problema yra ta, kad žiūri į save per daug rimtai. Jiems svetimas sąmonės lankstumas ir sugebėjimas regėti situacijas bei save iš skirtingų pusių.
Rimtume įsitempęs žmogus įsijaučia į vienintelį rimto žmogaus vaidmenį, ir jame lėtai pasidengia rūdimis.
Jis giliai ir rimtai tiki kiekviena savo gyvenimo išvada ir iki begalybės priauga prie jos. kiekvienas, kuris suabejoja juo, tampa priešu numeris vienas.
Pernelyg rimtas žmogus nesuteikia net galimybės prielaidoms, kad visos jo nuostatos apie pasaulį ir save, taip pat apie savo veiksmus šiame pasaulyje – tai sąmonės žaidimas.
Tol, kol žmogus tiki tik savo adekvatumu, tuo, kad jis visada teisus, kad jo matymas – vienintelis galimas požiūris į situaciją, jis negali augti.
Augimui reikėtų mokėti išeiti iš pernelyg didelio rimtuolio vaidmens ir priimti gyvenimą kaip pastovų eksperimentą su nežinomais pradiniais duomenimis ir nežinomais baigtiniais ir suprasti, kad vienintelis dalykas, kurį tikrai gali padaryti šiame pasaulyje rimtai – tai maksimaliai žaismingai žiūrėti į save.
Tada bet kokia situacija yra žaidimas, eksperimentas, kuriame jūs galite daryti viską, ką norite. Įskaitant ir savo žaidimo pasekmes.
Tada bet kokia idėja, bet koks savo paties vaizdas, bet kokia koncepcija, bet koks ketinimas, mintis, charakteris – tai tik žaidimas, atveriantis galimybę žaidėjui plėtoti įvairius instrumentus gyventi savo gyvenimą laisvai, pilnai kvėpuojant.
Pernelyg rimtas žmogus negali to sau leisti.
Jis turi vieną vaidmenį. Svarbiausia: jis turi išvengti savęs pasmerkimo. Ir apie tai sukasi visas jo gyvenimas.
Gal jau pabandome pažaisti be to?
su meile
Inga