Kodėl negatyvias mintis mintyti lengviau nei puoselėti teigiamas emocijas?
Nes mes taip paprasčiausiai neįpratę. Juk kalbėti apie savo troškimus nepriimta – gali neišsipildyti.
Dalintis džiaugsmu irgi nepriimta – o jei užpavydės? Blogo palinkės?
Kai matome žmogų, kuris apsirengęs ne taip, kaip dauguma tikisi, pradedame teisti.
Ar daug žmonių gali su džiaugsmu pareikšti, jog jų noras išsipildė ir nuoširdžiai tikėti, kad visi už juos pasidžiaugs?
O kaip su vaikais? Rodyti negalima – nužiūrės, girti negalima – išleps, užjausti negalima – bus silpnas, daug juokiasi – greitai verks…
O kaip su pajamomis, turtu? Parodyti negalima, nes tuoj užpavydės, nužiūrės ir pan.
Viena turtinga moteris sesijoje sakė „Ilgai kankinausi prieš pirkdama naują automobilį, nes nemalonu kai žmonės žiūri ir galvoja – „turtinga kalė“.
Pas tave viskas gerai? Tada tylėk – žmonės juk tokie pavydūs! 
Juk smagu galvoti, kad aš toks visas fainas, o kiti aplinkui blogi?
O kas bus jei patikėsiu, jog aš fainas ir aplinkui kiti irgi tokie pat faini? Gal tada reikės pripažinti ar suvokti, kad jei aš kažko neturiu, jei pas mane kažkas negerai, tai čia ne dėl to, kad žmonės blogi, o kad aš pats nieko nedarau, kad tai pakeisčiau?