Jaunas angelas, ką tik nukreiptas į Žemę, sėdėjo ant medžio šakos ir klausėsi smagios vaikų kompanijos pokalbio.
– Tėtis vakar man padovanojo apyrankę, žiūrėkite, kokia graži. Aš tiesiog jo paprašiau, ir jis man iškart padovanojo. Mama sakė, kad žmogus gauna daug džiaugsmo, kai jam dovanoja dovanas, ir kad tėtis mane myli, jei dovanoja dovanas – pasakojo Gabija, sukdama savo plaukų sruogą.
Visi susidomėję spoksojo į Gabijos spalvotais karoliukais žybsinčią apyrankę.
– O aš turiu … spalvotų pieštukų. Man juos taip pat neseniai nupirko. Tai reiškia, aš taip pat turiu džiaugsmo? – paklausė Saulė.
Matas patrynė nosį ir, matyt, dėl kažko apsisprendęs, tarė:
– O man nupirko dviratį, bet dar nemoku važiuoti. Tai taip pat laikoma dovana, tiesa?
– Mama sakė, kad džiaugsmas yra tada, kai gauni dovanų ir tau nuo to gera, – tarė Gabija, patogiai įsitaisiusi ant suoliuko.
– O jei tau nedovanoja dovanų, tuomet reiškia neturi džiaugsmo? – paklausė Matas, žvilgčiodamas į Rapolą, kuris su koja žarstė sutryptą smėlio krūvą.
– Reiškia neturi, – pamokančiai tarė Gabija, – reiškia niekas tavęs nemyli, jei tau nieko nedovanoja.
Ir visi sužiuro į Rapolą. Jie žinojo, kad Rapolas gyvena su močiute ir dovanas gauna nedažnai, t. y. beveik niekada jų negauna.
Jiems pagailo savo draugo.
Rapolas, matyt, pajuto, kad jie pradės jo gailėtis, ir linksmai stryktelėjęs tarė:
– O aš taip pat turiu džiaugsmo. Vakar miškas man krepšį grybų padovanojo, ar galite įsivaizduoti? Pilnas krepšys grybų.
Visi su susidomėjimu įsispoksojo į Rapolą.
– Taip nesiskaito, tu pats juos surinkai. O turėtų, tau tiesiog kas nors juos padovanoti, – sakė Gabija.
Rapolas akimirką pagalvojo, o paskui linksmai tarė:
– Vakar lijo, jūs juk prisimenate? Jūs visi išsibėgiojote po namus. O aš sėdėjau pavėsinėje, močiutė buvo išėjus į parduotuvę. Taigi vakar lietus man padovanojo tokią didžiulę vaivorykštę. Labai gražią, įvairiaspalvę, per visą dangų vaivorykštę – džiaugsmą.
Visi vėl nuščiuvę įsispoksojo į Rapolą.
– Ir po lietaus balose plaukiojo mažytės sidabrinės žuvytės. Tikrai, tikrai, aš pats jas mačiau. Tai lietus viską padovanojo, – su pagarba lietui pridūrė berniukas.
Vaikai su nebyliu susižavėjimu pažvelgė į savo draugą.
Angelas ištraukė ataskaitos formą savo viršininkams ir parašė:
– Pirmoji diena. Sutikau mažąjį stebukladarį. O mane tikino, kad jų nėra.
I.H.