Nuo ankstyvos vaikystės vaikams formuojamas įprotis mąstyti iš baimės pozicijos.
Neik ten – nukrisi, išsipurvinsi, nelysk prie lygintuvo – nusideginsi, neliesk peilio – įsipjausi.
Paauglystėje girdimi panašūs įspėjimai:
– Nebendrauk su šia kompanija, tokia draugystė tau nenaudinga, ji tau žalinga.
– Negalima vaikščioti vėlai – tai pavojinga.
– Elkis gražiai, nes kitaip tave pasmerks, atstums.
– Ruošk pamokas, be išsimokslinimo nerasi gero darbo, o tai reiškia, kad neuždirbsi didelių pinigų.
Kiekviename tokiame pasakyme yra nerimą kelianti mintis – priimdamas sprendimą bijok, atkreipk dėmesį į savo baimę, ji pasakys tau, kaip nereikia elgtis.
Aš nenoriu pasakyti, kad šie įspėjimai nėra tinkami ir reikalingi. Tačiau itin dažnas jų kartojimas nukreipia vaiko dėmesį į pavojų ir būtinybę imtis gynybos, kai to nereikia.
To pasekoje, nuo vaikystės suformuojamas mąstymas nukreiptas į tai, kad svarbūs sprendimai žmogaus gyvenime būtų priimami remiantis baime. Tačiau baimėje nėra struktūriškumo.
Auklėjimas paremtas baime – tai pastovūs tėvų išgyvenimai, nerimas dėl to, kad su vaiku gali nutikti kas nors blogo, kad vaikas išaugs menkaverčiu žmogumi, ir tėvų supratimu, netinkamai elgsis.
Auklėjimas paremtas meile – padaryti viską, kad vaikas augtų laimingu žmogumi, ir kasdien gyventų jausdamasis džiaugsme ir meilėje bei jausdamas tai savo tėvuose.