Žmogui vis kažkas praeina. Viskas, kas nėra jo. Viskas, kas nuo pradžių buvo paviršutiniška ir kilo ne iš širdies:
– Darbas, už pinigus.
– Santykiai, skirti sustiprinti savos svarbos ir saugumo jausmą.
– Žmonės tam, kad užpildytų vidinę tuštumą.
– Išvaizda, kuri visada nelabai patiko, bet buvo sukurta kaip duoklė, kad visuomenė priimtų.
– Pomėgiai, svajonės, norai …
Viskas, kas nėra mūsų, išeina, praeina. Mes galime užsispirti ir priešintis, pasmerkdami save kančioms, kurių galima išvengti. Ir galime lengvai paleisti ir leisti viskam kas nauja harmoningai įsipinti į mūsų gyvenimą. Ar pasiruošę tam?
Inga Heron