Istoriškai susiklostė taip, kad nuolatinė įtampą kelianti, nerimastinga veikla yra laikoma norma, geru ženklu ir yra pilnai visuomenės palaikoma.
Tačiau gyvenimas pasikeitė, pasikoregavo. Ir dabar esmė ne tame, kad mūsų protėviai, protėvių protėviai ir jų protėviai dirbo nenuilstamai dėl maisto ir mums negalima atsilikti. Problema ta, kad daugelyje iš mūsų tupi nerimas. Didelis ir dažnai nepaaiškinamas.
Žmonės bėga be būtinybės ir be rezultatų, kad tik užgožtų šį nerimą. Jiems atrodo, kad jei jie sustos, kažkas atsitiks, kažkas bus praleista, įvyks katastrofa ar pasaulio pabaiga. Tiesą sakant, nieko panašaus neįvyks, ir kai kurie tai logiškai supranta, bet jų galvos čia nieko negali padaryti.
Nesugebėdami įveikti įvairaus pobūdžio nerimo ir nemokėdami pasilikti su juo vienas prieš vieną, „nerimastingieji“ siekia įprasminti absoliučiai bet kokį savo poelgį. Ir jei jie ką nors daro, tada tik – su tikslu.
Eiti, tiesiog vaikščioti, pasivaikščioti savo malonumui – niekada, nebent apsipirkti į parduotuves arba nueiti į teatrą ar kiną (deja ir šito nėra šiuo metu). Ir vėl klausimas: ar jiems patinka pasiekti savo mažus ir didelius tikslus? Dažniausiai, visgi ne.
Nerimas taip paprastai nepaleidžia, todėl reikia bėgti toliau. O pabėgimas yra būtent nesugebėjimo džiaugtis gyvenimu simptomas ir pasekmė. Nerimastingi žmonės dažniausiai nenori girdėti, kad pats malonumas gali būti tikslas.
Mielieji, leiskite sau patingėti! Tai nėra gėdinga, nekenkia ir niekas jums nepriekaištaus dėl neatliktų namų darbų, jūs jau esate suaugę. Atsikratykite įpročio gyventi amžiname bėgime nuo vieno „privalau“ prie kito. Pagirkite save ne už alinantį darbą, bet už harmoniją su savimi.
Inga Heron
