Kai viskas pabunda, žydi, siekia šviesos, brandina vaisius, nenumaldomai norisi atsisveikinti su visu savo ilgu įšalu ir suteikti sau daug šansų vasarai…
Suprasti, kad dar ne vėlu…
Dar ne vėlu…
Dar ne vėlu susitikti su savaip artimu žvilgsniu minioje nepažįstamų žmonių…
Dar ne vėlu vietoj įprastų pilkų mantijų įsigyti ryškią suknelę…
Dar ne vėlu nuvažiuoti ten, kur taip ilgai norisi…
Dar ne vėlu išvalyti erdvę aplink save, nepaliekant nieko dėl visa ko…
Dar ne vėlu baigti begalę kvailų istorijų ir pradėti vieną, bet tikrą…
Dar ne vėlu gyventi net saulei leidžiantis…
Jau per vėlu – kai susitaikome su tuo, kuo neverta taikytis…
Kad ir visą gyvenimą atiduodant vergovei šiek tiek leidžiantiems, jiems atrodančiomis ypatingomis progomis, mus mylėti…
Ar pasakant sau, kad jau per vėlu…
O šakelės su būsimais obuoliais atkakliai siekia saulės, nesigailėdamos dėl savo trapumo …
Ir jos teisios…
Neverta verkšlenti…
Verta gyventi…
Inga Heron
