Kai sąmoningai prieš daugelį metų ėmiau praktikuoti dėkingumą ir atjautą labai mėgdavau įsivaizduoti prieš save tris žmones: draugą, priešą (žmogų, kurio kai kurios savybės nepatinka) ir žmogų, kuriam nieko nejaučiate. Atkreipkite dėmesį į savo reakciją į tuos žmones. Juk dažniausiai:
* bičiuliams jaučiame artumą, švelnumą, rūpestį dėl jų;
* priešams – uždarumą, kažką atstumiančio, nuo ko norisi bėgti pasislėpti arba kovoti; o gal net kyla džiaugsmas sužinojus, kad jam kyla sunkumai.
* kai mąstote apie žmogų, kuriam nieko nejaučiate, suprantate, kad jums nerūpi ar jis liūdi ar džiaugiasi. Esate abejingi.
Įdomu, kad įsivazdavus, kad jūsų draugas daro ką nors jums nemalonaus, reakcija į jį pasikeis. Juk tuos, kuriuos šiame gyvenimo etape vadiname draugais, ne visada buvo mūsų draugais, o tuos, kuriuos įvardijame priešais, nevisada buvo priešiški. Pažvelkime plačiau ne tik į šio gyvenimo perspektyvą (nors dažnai užtenka ir šios): jūsų mylimas kūdikis galėjo būti jūsų stiprus priešas; jūsų dabartinis priešas – geriausiu draugu…..Tad siauroka rūpintis tik tais, kuriuos laikome draugais. Verta sumažinti prisirišimą prie draugų ir artimųjų bei numalšinti pyktį savo priešams.
Jei priimtumėte idėją, kad Žemės planetoje nėra nei vienos gyvos būtybės kuri nebuvo jūsų draugu, kaip tai pakeistų kiekvieną iš jūsų: elgesį, mintis?
Su meile jums
Inga