Daug žmonių mano ir tiki, kad laimė yra pinigai ir pasiekimai. Arba kokį statusą turi žmogus, kiek nulių yra jo banko sąskaitoje ir kokio dydžio skaičių jis parašo savo mokesčių deklaracijoje.
Kiti mano, kad laimė – tai maksimalaus plano įvykdymas: susilaukti vaikų, įsigyti gerą butą ar namą, du kartus per metus skristi prie jūros ir būti visiškai „normaliu“, socialiai priimtinu pagal visus kanonus.
Dar kiti mano, kad laimė yra tada, kai turi daug draugų, kurie nuolat tau skambina, nesibaigianti virtinė susitikimų, nuolatiniai įvykiai, tokie kaip kelionės ir vakarėliai…
Ir kurie iš jų teisūs?
Mano nuomone – nei vienas jų. Nes visa tai, ką įvardijau aukščiau, yra ne kas kita, kaip laimę galintys padėti sukurti įrankiai, tačiau ne pati laimė.
Vieną dieną man paskambino bičiulis paklausti mano nuomonės, ar verta pirkti jam kavos staliuką su onikso paviršiumi už penkis šimtus eurų.
– Ar tau jis patinka? Jei taip, pirk.
– Taip, laaaabai. Bet juk jis nevertas tiek pinigų…
– Tačiau pagalvok, kiek jis džiaugsmo tau atneš, kai tu prie jo gersi kavą, kai liesi tau patinkantį jo paviršių…
Aš apie tai, kad galime turėti daug pinigų, prabangių daiktų, bet absoliučiai nemokėti jais džiaugtis. Galime turėti ir nuostabią šeimą, bet ja nesidžiaugti, kai grįžtame iš darbo pavargę. Galime dirbti pagal savo pašaukimą, tačiau taip susitelkti į pasiekimus, “antpečius” ir atlyginimus, kad niekada nepajusime malonumo darydami tai, kas mums patinka.
Tiesą sakant, laimė nėra pinigai, vyras / žmona, karjera ar kelionės. Ji ir ne pašaukime ar draugystėje. Laimė tame, kaip gyvename DABAR.
Laimė – ne taškas, kurį vieną dieną pasieksime dėdami beprotiškas pastangas. Laimė – tada, kai pabundame ir jaučiamės tiesiog beprotiškai gerai. Pusryčiaujame ir jaučiame to, ką valgome nuostabų skonį. Einame į darbą ir mums patinka net stovėjimas spūstyse. Grįžtame namo ir žaidžiame, kalbamės su vaikais, nes jaučiamės pakiliai, o ne atliekame tėvystės pareigas. Taip būna tada, kai kelias link mūsų tikslų yra lygia vertis jų pasiekimo momentui. Juk laimė yra ČIA IR DABAR mūsų širdyse ir mintyse.
Inga Heron
