Jums gimė nuostabi idėja, esate entuziastingas ir pilnas energijos, kai staiga jūsų viduje pasigirsta gergždžiantis balsas: “Ir kur mes taip skubame? Vis dėlto nieko gero nebus iš šios tavo idėjos!”
Jei jums tai pažįstama, tai reiškia, kad jūs jau ne kartą susidūrėte su vidiniu kritiku. Kas tai yra?
Iš pirmo žvilgsnio vidinis kritikas yra gana naudingas psichikos gebėjimas, kuris yra skirtas analizuoti ir kontroliuoti mūsų veiklą visuose etapuose: nuo idėjos apmąstymo momento ir jo tikslingumo iki galutinio rezultato įvertinimo. Tačiau iš tikrųjų vidinio kritiko balsas dažniausiai naikina idėjas, sumažina savigarbą ir leidžia atidėlioti be sąžinės graužaties.
Kodėl jis toks destruktyvus?
Grįžkime į ankstyvąją vaikystę, nes čia slepiasi destruktyvių pokyčių priežastis.
Dažniausiai išorinė tėvų kontrolė tampa jūsų vidinio kritiko stiliumi. Jei jūsų mama jums sakydavo, kad tu esi per mažas ir nieko nepavyks, tuomet jūsų vidinis balsas transliuos tame pačiame stiliuje.
Hiper globa, pernelyg didelė kontrolė ir draudimai, netikėjimas vaiko jėgomis ir gebėjimais – tai yra jūsų vidinio kritiko destruktyvaus stiliaus priežastis.
Prisiminkite, kaip kokios emocijos vyravo jūsų tėvuose, kai jums ką nors uždrausdavo ar bardavo jus? Vaikas dažnai “perima” į save suaugusiųjų emocijas. Ir tada įvyksta susidūrimas. Jo vaikiškas spontaniškumas ir naujumo džiaugsmas yra nubraukiamas geriausio žmogaus pasaulyje nepalaikymu.
Paanalizuokite, kieno kriterijus jums primeta psichika kaip pavyzdinį modelį, kurio jūs tariamai neatitinkate?
Labiausiai tikėtina, kad tai bus jūsų tėvų ir artimų giminaičių, auklėtojų, mokytojų, su kuriais bendravote būdami vaikais, kriterijai, nes būtent vaikystėje juos kruopščiai ir metodiškai įkalė į galvą.
Ir net jei dabar turite kitų gairių, vidinis kritikas vis tiek transliuos senoje bangoje. Ar norėtumėte tai pakeisti?