Vienas išminčius paklausė savo mokinių: “o jūs žinote kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi?”
Vienas iš mokinių atsakė, žmonės šaukia, nes praranda ramybę.
– Tačiau kodėl reikia šaukti, juk kitas žmogus yra šalia? Negi negalima kalbėti tyliai? Kodėl reikia šaukti ant kito žmogaus kai pyksti? – tęsė išminčius.
Mokiniai siūlė savus atsakymų variantus. Tačiau išminčius vis vedė giliau ir giliau. Galų gale išminčius paaiškino:
– Kai žmonės nepatenkinti vienas kitu ir tai išreiškia pykčiu, jų širdys nutolsta viena nuo kitos. Tam, kad įveikti šį atstumą ir išgirsti vienas kitą, jiems tenka šaukti. Kuo labiau jie pyksta, tuo didėja atstumas tarp širdžių, ir tuo garsiau jie rėkia.
Pažvelkite, kas vyksta su žmonėmis, kai jie įsimyli? Jie nešaukia, atvirkščiai, kalba tyliai. Tai vyksta todėl, kad įsimylėjusių širdys labai priartėja viena prie kitos.
O kas vyksta, kai įsimylima dar labiau? – tęsė išminčius – Įsimylėję nekalba, o tik tyliai šnabždasi. Dar vėliau jiems nebereikia net šnabždėtis, jie tik žiūri vienas į kitą ir puikiai supranta vienas kitą be žodžių.
Kai ginčijatės, neleiskite jūsų širdims nutolti vienai nuo kitos, netarkite žodžių, kurie dar labiau padidins atsiradusį atstumą. Todėl, kad gali ateiti diena, kai šis atstumas taps toks didelis, kad neberasite kelio atgal.