Apie kasdienybę…
Skubiai einame mes vėsų rytmetį. Žvilgčiojame pro ryte aprasojusius ar apšalusius automobilių langus. Įprastai laukiame kamščiuose piko metu. Per pietų pertrauką sukremtame namuose paruoštą sumuštinį tuo pačiu peržvelgdami naujienų portalų ar laikraščių antraštes. Mes skubame… Ir dažnai mes patys save raminame: “Dabar tokie laikai. Dabar visi gyvena panašiai. Kitas gyvenimo tempas, kitas ritmas.” Daug reikia nuveikti, pastatyti. Juk tiek daug reikia pasiekti. Todėl turime bėgti, skubėti. Tik mes kažkaip neturime laiko mylėti.
… Mes klaidžiojame po savo gyvenimo dykumą. Pagauname kažkokių įspūdžių, žinių, jausmų ištraukas, nuotrupas. Mes kuriame fantastiškus utopinius planus. Apsupame save “žaislais suaugusiesiems”. Tačiau iki galo mes nepanyrame į tai, ką matome ir jaučiame. Kadangi dėl kažkokios priežasties mes neturime tam laiko. Nors mes patys iš tiesų ir nežinome, kodėl neturime laiko bei kas mus kur nors skubina.
Žmogui dažnai atrodo, kad šiame gyvenime jis gali daug pasiekti. Jis pasikliauja savo jėgomis, intelektu, savo protu, amžiumi….
Mes įsimylėję patys save! Būtent šis narcisizmas daro žmogaus sielą – tuščią, sergančią ir pažeidžiamą.
Gyvenimas Žemės panetoje nėra maisto paieška, nei lenktynės su mirtimi, ir ne “baisi žmonių ydų paroda”. Aš manau, kad gyvenimas čia yra plaukimas vis gilesnėje pilnatvėje, tiesoje, meilėje.
Meilė ir gerumas yra šio pasaulio mokytojai, jo amžinieji mentoriai. Bet pasaulis vis dar pasirodo lyg neklaužada mokinys. Ir dažniau jame matome ginčų maišus, o neretai ir atviras kovas ar bent jau provokacijas,
Jei mes dar nepajėgūs, kad mūsų širdys kiekvieną akimirką būtų kaitriu laužu skleidžiančiu karštą Meilę, tai leiskime jose degti bent po mažą LED lemputę – mūsų troškimui mylėti ir būti mylimu.