Daugelį metų dirbu su žmonėmis, ir, išskyrus retas išimtis, aš nesutikau tokių, kurie nebrangina “niekuo”. Tačiau dauguma jų gerokai dažniau išreiškia pretenzijas brangiausiems žmonėms (įskaitant save!) nei savo šiltus jausmus. Kodėl taip vyksta?
Manau, kad visa tai slypi giliai mūsų pasąmonėje įaugusiose sampratose tiesiogine ar perkeltine prasme apibūdinant švelnumą. Švelnus visuomenėje ne tik meilus, šiltas, tačiau ir prisirišęs, silpnas, trapus. Juk būti silpnu ar juolab trapiu, gležnu – pavojinga, gali kas nors lengvai sužeisti. Dažnos tai iliustruojančios situacijos: žmogui kylančios nuoskaudos kai į švelnų prsilietimą, šiltą žvilgsnį ar nuoširdų žodį atsakoma formaliai „tai neturi reikšmės“ arba „ne dabar“.
Taip mes ir nešildome vieni kitų, kaip galėtume! Plius – begaliniai reikalai ir pareigos: Pasakykite man, kaip parodyti savo švelnius jausmus žmogui, kuris eilinį kartą “pamiršo” apie savo “pareigas”?
Taip suformuojamas užburtas ratas: mes nejaučiame (ir tuo labiau neišreiškiame!) vienas su kitam švelnumo iš šilumos, dėl to, kad nepatenkinti kai kuriais kasdieniais savo artimųjų veiksmais, o be emocinio kontakto ir nesinori nieko gero padaryti!
Bet iš tiesų, pats brangiausias šio gyvenimo dalykas yra širdies šiluma! .. Jokie laimėjimai ar turtai jos nepakeis to. Tai yra visos tikrososios gausos pradžia. Taigi, galbūt, verta išmokti branginti mūsų nuoširdžių jausmų tauriąsias kibirkštis, o ne jas susieti su sąlygomis ir padarei “gerai” -paglostysiu, nepadarei – susirauksiu ..?
Galbūt verta kiekvieną akimirką, kai jūsų žvilgsnis ima šilti nuo to, kad jūs matote brangų jums žmogų, “padėti į šalį” nepabaigiamus darbus ir suteikti sau laiko pajausti tai?
Galbūt verta pažvelgti dažniau į savo širdį ir pajusti dėkingumą gyvenimui už tai, kad jūs galite skirti laiko tik sau?
Visa kita, stebėtina, vyksta savaime: artimi žmonės jaučiantys nuotaiką, tampa minkštesni, labiau dėmesingi ir … ir mus geriau supranta.
Inga Heron